Ištrauka
PIRMA DALIS TAI, ANT KO LAIKOSI KORUPCIJA
PIRMAS SKYRIUS
KODĖL REIKIA TYRINĖTI SUTARTAS RUNGTYNES
Ateina naujas pavojus, nuo kurio nukentėjo beveik visos šalys.
Tai – korupcija, sutartos rungtynės ir nelegalūs lošimai. Nauja kova, su kuria mes susidūrėme.
Jacques Rogge’as, buvęs Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas, 2011 m. liepa
Korupcijai sporte yra skirta paminklų linija, stovinti už senojo Olimpinio stadiono griuvėsių Graikijoje. Jie pastatyti surinkus baudas iš trenerių bei atletų, kurie buvo pagauti klastojantys ar susitarę dėl sporto rungčių rezultatų. Taigi, korupcija sporte pasižymi ilga istorija, prasidedančia mažiausiai prieš du tūkstančius metų pirmose Žaidynėse ir praktikuojama mūsų dvasingųjų protėvių.
Žinoma, sutartomis rungtynėmis futbole ypatingai svarbu domėtis ir dėl akademinių priežasčių. Net jei tu esi mokslininkas, kuris visiškai nesidomi sportu, verta skirti laiko, kad perskaitytum šią knygą. Šis skyrius yra skirtas tau. Futbolo ir kitų sporto šakų fanai, nenorintys gilintis į akademinę diskusiją ar statistinę analizę – praleiskite pirmuosius keturis skyrius. Pirmyn! Vis dėlto kriminalistams ir kitiems su mokslu susijusiems žmonėms šie skyriai atskleis priežastis, kodėl reikėtų kreipti dėmesį į korupciją futbole.
Sporte įsigali nauja sutartų rungtynių forma. Ji jau padarė daug nepataisomos žalos Azijoje ir apraizgė tenisą, kriketą, futbolą bei kitas iš Europos kilusias sporto šakas. Korupcijos banga beldžiasi į Šiaurės Amerikos sporto duris. Norint išvengti dar didesnio blogio išsikerojimo, būtina kuo skubiau nagrinėti sutartas rungtynes.
Ši knyga paaiškins apie naują grėsmę tarptautiniam sportui. Mes turime būti pajėgūs suprasti, kaip funkcionuoja ši korupcijos banga, kad galėtume apsaugoti mūsų sporto šakas.
Jei tu esi sporto fanas, tuomet tu žinai, kodėl tau turi rūpėti šis reiškinys.
ĮSIGYTI KNYGĄ
Kodėl verta domėtis sutartomis rungtynėmis futbole?
Visų pirma, futbolas yra didelis verslas. Ši pasaulinė industrija yra verta 125 milijardų svarų sterlingų. 2013-aisiais tik vienas klubas – „Manchester United“ iš Anglijos – Niujorko vertybinių popierių biržoje buvo įkainotas 2,3 milijardo JAV dolerių. „Premier“ lygos, kurioje ir žaidžia Mančesterio ekipa, televizijos transliacijos teisės pasauliniu mastu buvo parduotos už 5 milijardus JAV dolerių. Kaip darbdavys, futbolas įdarbina milijonus žmonių tiesiogiai ir dar dešimtis milijonų netiesiogiai, kurie dalyvauja tarptautinių lošimų ir laisvalaikio industrijose. Vien tik finalinio 2002 metų pasaulio čempionato etapo statymų rinka buvo įvertinta 11 milijardų svarų sterlingų. Susidomėjimas 2006 metų planetos pirmenybių finalu buvo toks didelis, jog lemiamas rungtynes stebėjo net 5 procentai kada nors Žemėje gyvenusių žmonių skaičiaus.
Sportas taip pat turi neįtikėtiną simbolinę jėgą. Britų leiboristų atstovas Gerry Sutcliffe‘as vieną kartą pareiškė: „Futbolas nėra vien industrija. Jis turi daugiau panašumų su Nacionaline galerija ir Šv. Pauliaus katedra. Tai – nacionalinis turtas.“ Pavyzdžiui, Barselonos mieste dažniausiai yra lankomas ne Pikaso muziejus, bet muziejus, skirtas „Barcelona“ futbolo klubui. Anot tarptautinės futbolo federacijos (FIFA), futbolo šeima yra penkta pasaulyje pagal gyventojų skaičių – ją sudaro 1,2 mlrd. žmonių bei 200 milijonų žaidėjų. Geriausių žaidėjų vardai ir veidai žinomi visoje planetoje. 1994 metų pasaulio čempionato finalinį etapą stebėjo bendra 31 milijardo žmonių auditorija, o tai – keturis kartus viršija bendra žmonių skaičių Žemėje.
George‘as Orwellas, stebėdamas, kokį furorą 1945 metais Jungtinėje Karalystėje sukėlė Sovietų Sąjungos futbolo komandos vizitas, tarptautinį futbolą praminė „karo imitatoriumi“. Sporte vyksta ir tikri mūšiai: vyrai žūsta tiek stebėdami, tiek sportuodami patys, moterys taip pat dažnai yra mirtinai sumušamos.
Vienas Europos sporto pareigūnas, kalbėdamas apie šį tyrimą, pareiškė:
„Žmonės dėl futbolo pameta galvas. Jie vardan šios sporto šakos atlieka neįtikėtinus dalykus, kurių nedarytų normaliame versle ar šeimose. Dėl futbolo jie pasiryžę krėsti keistenybes.“
Interviu buvo skirtas ne tik pokalbiui apie futbolą. Buvo šnekama, kaip korupcijos sėkla atsidūrė šios didelės industrijos širdyje ir vyksta sutartos rungtynės. Per pastaruosius penkerius metus profesionaliose Kroatijos, Turkijos, Belgijos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos, Lenkijos, Graikijos, Izraelio, Honkongo, Singapūro, Malaizijos lygose, taip pat mažiausiai dvidešimt septyniose kitose šalyje nuskambėjo atvejai, kai sutarti mačai buvo pagrįsti įrodymais. Azartinių žaidimų organizatoriai apgaule neteko šimtų milijonų svarų sterlingų ir svarbiausiu dalyku, kurį turi sportas – patikimumu – buvo rimtai suabejota. Vis dėlto net ir visi skandalai neprivertė atlikti rimtų mokslinių darbų, tyrinėjant sutartas futbolo rungtynes.
Kremtant korupcijos mokslus, šie futbolo įvykiai turėtų užimti ypatingą vietą.
Korupcijos mokykla
Korupcijos studijų pagrindą sukėlė du įvykiai, nutikę paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Pirmasis – tuometinio pasaulio banko prezidento Jameso D. Wolfensohno kalba, kuris šnekėjo apie „korupcijos vėžį“, skaidantį turtingus ir vargšus, iškraipantį viešąsias išlaidas bei atgrasantį užsienio investicijas.
Antrasis įvykis – Korupcijos suvokimo indekso (CPI) projektas, vystytas jauno vokiečių ekonomisto Johano Lambsdorffo. CPI reitinguoja beveik visas pasaulio šalis ir nustato, kaip jos supranta korupciją. Šią metodiką plačiai naudoja grupė „Transparency International“ ir ji pirmoji suteikė galimybę socialinių mokslų atstovams įvertinti savo šalies korupcijos lygį.
Žinoma, nešvariais reikalais buvo domėtasi ir iki tol, pavyzdžiui, reikšmingą darbą nuveikė mokslininkė Susan Rose-Ackerman, tačiau šie du įvykiai sukėlė tikrą sprogimą akademinėje literatūroje apie korupciją.
Kyla klausimas: o kas yra korupcija? Šis reiškinys egzistuoja visose visuomenėse. Pavyzdžiui, taisyklėse tiksliai nėra apibrėžta skirtumų tarp dovanos ir kyšio. Žmogus, kuris šiandienos studijoms suteikė rimtą pagrindą – S. Rose-Ackerman – net parašė, jog „bendros rūšies“ tiesiog nėra ir korupcija kiekvienoje šalyje išsikeroja priklausomai nuo ten esančių sąlygų.
Jos analizė tęsia prancūzų antropologų Claude‘o Levi-Strausso ir Marcelio Mauss mintis, kurie bandė išsiaiškinti, kas yra „dovana“. Klausimas, kurį užduoda kiekvienas sulaukęs siaubingai atrodančio kaklaraiščio iš giminaičio ar susitikimo per verslo pokalbį metu. Ar tai reiškia, jog tikimasi sulaukti kažkokios naudos?
Kitas klausimas sukelia dar didesnių keblumų: kur baigiasi teisėti dalykai ir prasideda korupcija? Pavyzdžiui, akademikė Alena V. Ledeneva bei kitos specialistai savo darbe „Kyšiai ir blatas Rusijoje: derybų abipusiškumas nuo viduramžių iki 1990-ųjų“ bando išaiškinti, kad blatas iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg korupcija, tačiau jų šalyje nubrėžtas svarbus skirtumas:
„Skirtingai nei kyšis, blatas priklauso visam žmonių ratui. Blato malonė suteikiama rate esantiems žmonėms, o žvelgiant į ilgalaikius santykius, įmanoma įvairi nauda. (Lovell, Ledeneva and Rogacheskii, 2000, 40).
Mano buvęs kolega Peteris Hillas, savo kolekcijoje turintis juodąjį karatė diržą, tęsia šią temą ir paaiškina japonų tradicijas:
„Tekančios saulės šalyje korupciją yra sunku pričiupti. Tai daugiausiai nulemia itin įsišakniję papročiai, susiję su abipusiu dovanų teikimu ir prievole, svarbiausių progų metu įteikti vokus, prikimštus grynųjų pinigų. Į pensiją pasitraukiantys biurokratai sulaukia apdovanojimų iš tų industrijos sričių, kurias jie prižiūrėjo. Šis procesas dar vadinamas „amakudari“ t.y. nusileidimu iš dangaus. O buvę policijos pareigūnai įsidarbina srityse, kurios, tarkime, yra susijusios su lošimų aparatų pardavimais.“ (Hillas, 2003, 64).
Akademiniai tyrimai nurodo panašius atvejus ir Nepalo rikšų, Indijos žemės registro, Kinijos Guanxi, Bangladešo žemdirbystės srityse.
Labai sunku nustatyti universalų korupcijos modelį. Kai galbūt jau atrodo, jog yra peržengiamos ribos, tai gali būti vietos kultūros dalis.
Pagrindinis skirtumas – šie žmonės, ko gero, tiesiog nemėgsta nešvarių reikalų ir nenorėtų į tai veltis.
Korupcijos nauda
Dominuoja pagrindinis klausimas: ar korupcija nėra naudinga?
Daugybė žmonių, ypatingai po Wolfensohno kalbos, sutiko su Johno T. Noonano mintimis, jog tai – didžiulė nelaimė šalių valdymo aparatui. Kiti pritaria Roberto Mertono minčiai, kad šis reiškinys gali suteikti nematomą naudą visuomenei. Šis veikėjas tikina, jog korupcija subalansuoja šalies politikos mašinos trūkumus ir užtikrina, jog talentingesni žmonės iš nepalankios aplinkos gali patekti į politinę sistemą ir taip suteikti žmogiškųjų savybių visam aparatui. R. Mertonas cituoja vieną vadovą:
„Aš manau, kad į kiekvieną valdymo skyrių besikreipiantis vyrukas, nesvarbu, ką nuveikęs gyvenime, turi gauti pagalbą. Padėti, suprasti. Ne pagal įstatymus ir teisingumą, bet tiesiog reikia jam padėti.“ (Mertonas, 1967, 75).
Funkcionuojanti korupcija gali pasigirti turinti ir ekonominį svertą. Bene garsiausias šios pusės šalininkas Samuelis Huntingtonas rašė:
„Vienintelis blogesnis dalykas visuomenėje už sustabarėjusią, pernelyg centralizuotą, nesąžiningą biurokratiją yra sustabarėjusi, pernelyg centralizuota sąžininga biurokratija.“ (Huntingtonas, 1968, 386).
Remiantis šia mintimi, korupciją įtakoja ne godus ar amoralus elgesys, bet atgrasantis valdžios darbas. Huntingtono teiginiui, kad korupcija iš tikrųjų gali padėti ekonominiam vystymuisi, palaikymą išreiškė tokie mokslininkai kaip Jay Choi ir Marcelis Thumas. Jie teigia, kad „aukšto lygio verslininkas“, pasitelkdamas „neoficialią ekonomiką“, gali apgauti korumpuotą pareigūną, kuris neva vadovaujasi formaliais ekonomikos apibrėžimais.